Bioetikos samprata

 

Terminą bioetika 1970 m. pirmą kartą pavartojo JAV onkologas Van Rensselaeras Potteris. Sukurdamas šį terminą, autorius pabrėžė, kad bioetika turi tapti nauja disciplina, sujungiančia biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema. Iš čia ir kilo sudurtinis terminas, kurio bio dalis atspindi gyvybės mokslų žinias, o etika - žmogaus vertybių sistemos pažinimą. Šių dviejų mokslų bendrabūvį Potteris laikė prielaida žmonijos ir apskritai gyvybės išlikimui Žemėje. Todėl bioetiką jis pavadino išgyvenimo ir išlikimo mokslu. Bioetika, pagal Potterį, negali susikoncentruoti tik į žmogų, bet privalo apimti ir visą biosferą, būtent žmogaus mokslinį įsikišimą į gyvybę kaip tokią. Dėl to bioetika yra platesnė sąvoka už tradicinę medicininę etiką. Ji nagrinėja ne tik pacientų priežiūros moralės problemas, bet ir moralės klausimus, susijusius su gyvybės mokslų ir technologijų vystymusi.


Siaurąja prasme bioetika gali būti apibrėžiama kaip nagrinėjimas etinių problemų, iškylančių produkuojant, naudojant, biotechnologijų pagalba modifikuojant mikroorganizmus, augalus ir gyvūnus žemės ūkyje, farmacijos pramonėje ar maisto gamyboje. Biotechnologijos čia suprantamos kaip technologijos, kurios naudoja gyvus organizmus produktų gamybai ar modifikavimui, augalų ir gyvūnų savybių pagerinimui, pritaiko mikroorganizmus specifiniams ž,pnių poreikiams patenkinti. Biotechnologijos naudojamos vaistų ir vakcinų gamyboje, maisto pramonėje, jos pritaiko mikroorganizmus toksinių atliekų naikinimui, pagerina produktyvumą žemės ūkyje. Taigi, bioetika siaurąja prasme gali būti suprantama kaip biotechnologijų etika, tačiau plačiąja prasme - kaip gyvybės mokslų etika, talpinanti savyje medicininę etiką.

Warrenas Reichas, vyriausias Bioetikos Enciklopedijos ( Encyclopedia of Bioethics) redaktorius, naujausiame 1995 m. leidime pateikia tokį bioetikos apibrėžimą: sistemiškas gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros moralinių aspektų - iš jų moralės vizijos, sprendimų, elgesio, krypties ir kita - nagrinėjimas, taikant įvairias etikos metodologijas tarpdisciplininėje aplinkoje.

Bioetika – akademinė disciplina

Olandų kilmės gydytojas akušeris Andre Hellegersas bioetiką padarė akademine disciplina.  Patogumo dėlei dėl specifinių problemų nagrinėjimo bioetika yra skirstoma į:

Bendrąją bioetiką, kuri remdamasi etiniais pagrindais, nagrinėja medicininės etikos principus ir rašytinius bioetikos šaltinius, tokius kaip tarptautinė teisė, profesinė etika, įstatymdavystė. Praktiškai ji yra susijusi su moralės filosofija.

Specialiąją bioetiką, kuri analizuoja pagrindines problemas medicinoje ir biologijoje, įskaitant genų inžineriją, abortus, eutanaziją, organų ir audinių donorystę, eksperimentus su žmonėmis ir daugelį kitų problemų, kurios sudaro sistematinę bioetiką. Šių problemų sprendimas turi remtis bendrosios bioetikos išvadomis, kuriose atsispindi pagrįsti etiniai samprotavimai.

Klinikinę bioetiką arba sprendimų bioetiką, kuri analizuoja konkrečius atvejus gydytojo klinikinėje praktikoje, kada svarbu surasti tokius sprendimo būdus, kad nebūtų pažeidžiamos vertybės ( pavyzdžiui, žmogaus gyvybė). Kadangi atskirais atvejais sprendimus nulemia tam tikrų principų ir kriterijų pasirinkimas, iš esmės negalima atskirti klinikinę bioetiką nuo bendrosios bioetikos. Nors visada konkrečiu atveju iškyla daug specifinių aspektų, į kuriuos būtina atsižvelgti apsisprendžiant, tačiau svarbu nenuklysti į situacinę etiką, kuri pateisina bet kokį sprendimą, pamindama pamatines vertybes.

Bioetikos tarpdiscipliniškumas

Kadangi gyvybės mokslai apima ne tik mediciną ir biologiją, bet ir medicinines bei biologines praktikas, todėl bioetika yra medicinos, teisės, ekonomikos, sociologijos, antropologijos, socialinės politikos ir filosofijos sankirtoje. Tokia bioetikos padėtis kelia daug svarbių klausimų dėl jos metodologinio statuso. Minėtos atskiros disciplinos neabejotinai daro įtaką bendrai medicinos praktikai, moksliniams tyrimams ir sprendimams sveikatos politikos srityje. Ypatingai svarbūs bioetikos aspektai, siejami su teisiniu kišimusi į šią sritį. Šiuo atžvilgiu įstatymai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir mokslinių tyrimų sritis, turi svarbią reikšmę. Tačiau iš to kyla pašalinės įstatyminės veiklos pasekmės. Pirmoji jų - teisinių normų taikymas moraliniam gyvenimui. Kas yra įteisinta, tai tampa elgesio norma, tuo tarpu moralinio elgesio aspekto atsisakoma. Skirtumai tarp teisinių ir moralinių aspektų visuomet išsprendžiami teisinių aspektų naudai. Todėl teisiškai reglamentuojamos srities plėtimas gali sukelti priešingas pasekmes, kai vertybė, kurią įstatymas turėtų ginti, iš esmės tampa jo diskriminuojama.

Mokslo autonomijos ir mokslininko atsakomybės problematika bioetikoje


Šiandienos pliuralistinėje visuomenė nėra bendrai priimtinos moralės elgesio teorijos ir vyraujančiu bruožu tapo moralės pliuralizmas. Buvo siūloma šioje situacijoje terminą bioetika laikyti pliuralistiniu pavadinimu, apimančiu gausybę moralinių įsitikinimų. Tačiau toks pliuralizmas ir besivaržantys požiūriai bei siūlomi skirtingi problemų sprendimo būdai apsunkina kasdienę praktiką bioetikos srityje.

Siekiant sutaikyti skirtingas nuomones, Beauchampas ir Childressas sukūrė keturių principų požiūrį. Vadovaujantis šiuo požiūriu, siūloma atidėti į šalį pagrindinius prieštaravimus ir laikytis keturių moraline prasme daugiau ar mažiau neutralių principų, kurie būtų priimtini beveik visoms bioetikos kategorijoms. Du principai geradarybės ir žalos nedarymo buvo perimti iš Hipokrato tradicijos, o likę du autonomijos ir teisingumo siejami su skirtingomis politinės filosofijos tradicijomis, apibendrintai kalbant, liberaliąja ir socialistine. Nepaisant vidinės įtampos tarp šių keturių principų, kylančios dėl skirtingos jų interpretacijos įvairiose etikos teorijose, šis metodas tapo praktinės ir edukacinės veiklos bioetikoje standartu.

Tačiau tai būtų per daug paprastas ir pritemptas problemų bioetikoje sprendimo būdas, nes biomedicinos mokslų ir etikos ryšys paliečia ir juridinę, antropologinę ir teologinę sritis. Įvairių mokslų integracija neturi būti painiojama su integralizmu. Integracija gerbia visų mokslų indėlį, kaip būtiną visumos pažinimui, tuo tarpu integralizmas pripažįsta kokios nors vienos disciplinos prioritetą ir laiko ją pakankama visumos supratimui, tokiu būdu iš tikrųjų sumažindamas visumos supratimą ir krypdamas į redukcionizmą. Pavyzdžiui, kai kalbama apie žmogaus embrioną ir jo statusą, kai kurie mokslininkai nueina integralizmo ir redukcionizmo keliu ir apsiriboja tik biologiniais faktais, atmesdami kaip nereikšmingus filosofinius ir teologinius aspektus.

Kaip turėtų būti suprantama mokslo autonomija ir kaip ji yra susijusi su atsakomybe ? Be abejo,  kiekvienas mokslas turi autonomiją, kuri atsispindi skirtingame objekte, savitoje metodologijoje, skirtinguose rezultatų vertinimo kriterijuose. Tai galime pavadinti pirmu autonomijos lygmeniu. Antras mokslo autonomijos lygmuo yra suprantamas kaip laisvė nuo vertybių, nuo išorinės kontrolės, kaip nepriklausomas tyrinėjimas ir gautų rezultatų laisvas panaudojimas. Atominės bombos sukūrimas, nepaisant moralės, yra tokios mokslo autonomijos pavyzdys. Pagaliau mokslininkai, kurių tyrimus finansuoja valstybė ar kokie nors fondai, rizikuoja prarasti savo autonomiškumą, nes negali kontroliuoti savo atradimų praktinio pritaikymo. Pavyzdžiui, atradimai genetikos srityje, ypatingai genomo atskleidimas, genų inžinerijos technikos išvystymas gali būti panaudojami ir blogiems tikslams.


Taigi, norint surasti harmoniją tarp mokslo autonomijos ir mokslininko atsakomybės yra būtina atsižvelgti į filosofinius antropologijos principus, kurių šviesoje žmogaus fizinė gyvybė, santuokinė meilė, vaikų gimdymas, skausmas ir kančia, ligos ir mirtis, laisvės ir atsakomybės, individo ir visuomenės, individo ir gamtos santykis įgyja savo tikrą prasmę ir vietą bei tinkamą etinį įvertinimą. Kiekvienas eksperimentinis mokslas ir naujos technologijos, būdami žmogaus sukurti, turi ir privalo tarnauti kiekvieno ir visų žmonių gėriui. Todėl mokslo autonomija ir atsakomybė bus etiška tik tada, jei ji bus statoma ant teisingo antropologinio ir personalistinio pagrindo, kuris yra utilitarizmo priešprieša.

Pagal personalizmo principus visi žmonės yra lygūs savo verte ir orumu, ir niekada žmogus žmogui negali tapti priemone. Asmuo yra toks gėris, su kuriuo nesiderina vartojimas, todėl jis negali būti vertinamas kaip vartojimo objektas ir šia prasme tapti priemone į kokį nors tikslą.

Bioetikos mokslinis metodas


Todėl norėdami spręsti problemas, iškylančias dėl spartaus biotechnologijų vystymosi ir esamų sunkumų sveikatos apsaugos srityje bei teisinių įtampų, pirmiausiai turime atsakyti į klausimą koks yra žmogaus orumas ir vertingumas, kokie yra žmogaus tikslai, tam kad išvengtume žmogaus panaudojimo. Bioetikos išeities tašku turi tapti tiesos apie neprilygstamą žmogaus gyvybės vertę, apie asmens transcendentališkumą, asmens fizinį, psichologinį ir dvasinį integralumą, apie teisingą asmens ir visuomenės tarpusavio santykį, apie santuokinę meilę. Šios vertybės turi tapti orientyru tiems, kurie trokšta išspręsti problemas, kaip tik kylančias dėl neapdairaus technologijų taikymo ir ekologinės sistemos eksploatavimo.


Akivaizdu, kad mokslas ir įvairios technologijos yra didelis gėris ir daug pasitarnavo žmonijai, tačiau jie nėra aukščiausias žmogaus gėris, todėl vardan mokslo ir technologijų pats žmogus neturi atsidurti pavojuje. Jei mokslinis tyrimas yra susijęs su žmogumi, absoliuti mokslo autonomija būtų absurdiška. Todėl mokslas negali būti atsiejamas nuo moralės, nes priešingu atveju jis tampa pavojingas.

Ieškant tinkamo bioetikos kaip mokslo metodo, remiantis minėtu personalizmo principu, aiškėja, kad bioetikos metodas negali būti indukcinis (kada elgesio normos suformuluojamos, remiantis tik biologiniais ir sociologiniais faktais) arba dedukcinis metodas (kada iš principų betarpiškai išvedama elgesio norma). Todėl Elio Sgreccia ir Victor Tambone pasiūlė metodą, kurį pavadino "trikampiu" ir kuris yra trijų tarpusavyje susijusių koordinačių analizė.

    "Trikampio" taškas A yra biomedicininių faktų mokslinis pateikimas (biologija).


    Taškas B yra filosofinio pobūdžio ir apima analizuojamo reiškinio antropologinę svarbą, būtent analizuojama kokią tai įtaką turės žmogaus gyvybei, jo integralumui ir orumui (antropologija). Iš šios analizės bus galima nustatyti kokias vertybes reikia saugoti ir ginti, kokios normos bus pagrindu veikti ir kaip tai paveiks veikiančius asmenis kaip atskirus individus ir socialine prasme. Elgesio principai ir normos turi išplaukti iš centro, kuris yra pats asmuo kaip vertybė ir to asmens gėriai (gyvybė, sveikata, asmeninė atsakomybė).


    Trečiasis taškas C yra susijęs su sprendimų pateisinimu, atsižvelgiant į įvairias teorijas ir sroves (etika).

    Antropologija tampa kriterijumi to, kas techniškai bei moksliškai įmanoma ir to, kas etiškai leidžiama.

     

     
    myload24 | Sharepoint Hosting